Apie šešėlį

Apie šešėlį.

Daug kalbu apie šviesą. Bet jos nebūtų be tamsos. Visatoje yra poliariškumas: diena-naktis, žiema-vasara, šilta-šalta. Taip ir mumyse – nesame nei tamsa, nei šviesa savaime – turime abiejų. Manau, kad bėda ta, kad dažniausiai labai bijome savo tamsos, todėl ją slepiame – net patys nuo savęs. Bet nepriimdami kažkurios savo pusės, kartu nepriimame ir kitos. Ką noriu pasakyti – kol bijome susitikti su savo skausmais, žaizdomis ir traumomis, kurie nulemia mūsų tam tikrą dėsningą elgesį (arba "blogąsias" savybes, nors vertinimai "geras-blogas" kyla iš proto, jokie dalykai nėra savaime geri ar blogi), tol neleidžiame sau iki galo atsiskleisti ir taip blokuojame savo stipriąsias savybes. Kol nepriimame savo šešėlio, tol negalime visu pajėgumu skleisti savo šviesos, nes vadinasi jos irgi iki galo nepriimame. Mano suvokimu, sąlyginis savęs priėmimas yra žalingas: priimu savo x, bet y – ne. Taip pasąmoningai sakome sau, kad savęs nepriimame, nes esame "netobuli", su trūkumais. Tiesa yra, kad esame tobuli tokie, kokie esame. Esame žmonės ir poliariškumas mumyse neišvengiamas. Todėl užuot neigę savo šešėlį, verčiau jį priimkime – išgirskime, pamatykime, pripažinkime. Atraskime ir gydykime savo žaizdas. Ne su kritika, o su atjauta sau. Kai išmokstame besąlygiškai save priimti su visomis savo pusėmis, gavusi rūpesčio mūsų "tamsioji" pusė švelniai traukiasi, nes priimta visu grožiu sužiba ir plečiasi mūsų šviesa.